Teisiškai tikslus pavadinimas yra „draudimo išmoka“. Lietuvos teisėje šis terminas vartojamas tiek Draudimo įstatyme, tiek kituose aktuose, ir jis reiškia pinigų sumą (ar kitą sutartyje numatytą formą), kurią draudikas privalo išmokėti įvykus draudžiamajam įvykiui draudėjui, naudos gavėjui arba kitam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką. Kasdienėje kalboje žmonės dažnai sako „gaunu kompensaciją“, „draudimas sumokėjo pinigus“, „gavau išmoką“, tačiau jeigu reikia rašyti prašymą, skundą ar bendrauti su draudimo bendrove, tiksliausia vartoti būtent terminą „draudimo išmoka“.
Svarbu nesupainioti dviejų labai panašiai skambančių sąvokų: draudimo įmoka ir draudimo išmoka. Draudimo įmoka – tai pinigai, kuriuos jūs mokate draudimo bendrovei už suteikiamą draudimo apsaugą (kas mėnesį, kas ketvirtį ar kartą per metus). Tai jūsų „mokestis“ už draudimą. Draudimo išmoka – atvirkščiai, tai pinigai, kuriuos draudimo bendrovė sumoka jums ar kitam teisę turinčiam asmeniui, kai įvyksta draudžiamasis įvykis ir pripažįstama, kad yra pagrindas mokėti. Ši skirtis aiškiai matoma tiek Civilinio kodekso nuostatose apie draudimo sutartį, kur atskirai reguliuojama draudimo įmokų mokėjimo pareiga ir draudimo išmokos įskaitymas, tiek konkrečiose draudimo taisyklėse, kur įmoka apibrėžiama kaip draudėjo draudikui mokama suma.
Ką tiksliai reiškia draudimo išmoka ir nuo ko priklauso jos dydis, priklauso nuo draudimo rūšies. Turto ir civilinės atsakomybės (pvz., KASKO, būsto, privalomasis civilinės atsakomybės draudimas) atveju draudimo išmoka paprastai turi atitikti realius nuostolius: įstatyme numatyta, kad draudimo išmokos dydis turi būti lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių ir (ar) kitų išlaidų dydžiui, nebent sutartyje aiškiai sutarta, kad draudikas atlygina tik dalį nuostolių (pavyzdžiui, 70 %, 80 % ir pan.). Taigi čia draudimo išmoka veikia kaip nuostolių atlyginimas ar kompensacija. Gyvybės ir kai kurių asmens draudimo rūšių atveju išmoka dažnai yra iš anksto sutarta fiksuota suma (pavyzdžiui, 50 000 eurų mirties atveju), kaupiamojo gyvybės draudimo atveju – sukaupta suma, kuri išmokama ne tik įvykus draudžiamajam įvykiui, bet ir pasibaigus sutarties terminui, jeigu taip numatyta sutartyje. Šiuose produktuose šalia termino „draudimo išmoka“ gali būti vartojamos papildomos sąvokos, pavyzdžiui, „išperkamoji suma“ (kai sutartis nutraukiama anksčiau laiko), tačiau vis tiek kalbama apie draudiko mokamus pinigus.
Įstatymuose taip pat gana aiškiai apibrėžta, kam gali būti išmokami šie „draudimo pinigai“. Draudimo išmoka gali būti mokama draudėjui (tas, kuris sudarė sutartį ir moka įmokas), apdraustajam (tas, kurio interesas draudžiamas), sutartyje nurodytam naudos gavėjui (pavyzdžiui, sutuoktiniui, vaikams, bankui, kuris suteikė paskolą) arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui, jeigu kalbame apie civilinės atsakomybės draudimą (pvz., privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas). Tokiu atveju draudimo išmoka tiesiogiai pervedama tam, kuriam padaryta žala (pvz., kitam eismo įvykio dalyviui, užlietų butų savininkams), ir šis asmuo formaliai laikomas išmokos gavėju, nors sutartį su draudiku buvo sudaręs ne jis, o žalos padaręs asmuo.
Kada atsiranda teisė į draudimo išmoką? Ji atsiranda įvykus draudžiamajam įvykiui, kuris apibrėžtas draudimo taisyklėse ir polise (pavyzdžiui, vagystė, eismo įvykis, gaisras, trauma, liga, apdraustojo mirtis). Teisės aktuose nustatyta, kad draudikas privalo ištirti įvykio aplinkybes, įvertinti žalą ir draudimo išmokos dydį bei sumokėti išmoką per nustatytą terminą – paprastai ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gauta visa reikšminga informacija apie draudžiamąjį įvykį, jo aplinkybes, pasekmes ir išmokos dydį. Kai kurios draudimo bendrovės savo taisyklėse numato ir trumpesnius terminus tam tikroms draudimo rūšims, pavyzdžiui, jau per 15 darbo dienų nuo visų dokumentų pateikimo, kaip nurodo viena iš didžiausių draudimo įmonių Lietuvoje kalbėdama apie draudimo išmokų mokėjimo tvarką. Jei įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju arba nustatoma, kad draudimo sutarties sąlygos pažeistos (pavyzdžiui, pateikta klaidinga informacija, tyčinis veiksmas), draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
Teisės aktuose ir praktikoje šalia termino „draudimo išmoka“ dar pasitaiko ir kitų žodžių junginių, pavyzdžiui, „draudimo kompensacija“, „kompensacija“, „nuostolių atlyginimas“. Kai kuriuose specialiuose aktuose (pavyzdžiui, finansinių įsipareigojimų draudimą, indėlių ir įsipareigojimų draudimą reglamentuojančiuose dokumentuose) vartojama sąvoka „draudimo kompensacija“, apibrėžiama kaip išmokėtina suma draudiminio įvykio atveju. Tačiau iš civilinės ir draudimo teisės požiūrio žiūrint, „kompensacija“ čia tėra bendrinis žodis, o pagrindinė ir norminė sąvoka, nusakanti, kaip vadinasi gaunami draudimo pinigai, yra būtent „draudimo išmoka“.
Svarbi ir mokestinė pusė, nes neretai žmonės klausia, ar „draudimo išmoka“ bus apmokestinta gyventojų pajamų mokesčiu. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą dalis draudimo išmokų laikomos neapmokestinamosiomis pajamomis, ypač kai kalbame apie draudimo išmokas dėl asmens sveikatos sužalojimo, ligos ar mirties – tokios sumos, jei atitinka įstatymo sąlygas, GPM neapmokestinamos. Gyvybės draudimo atveju pasibaigus sutarties terminui ar ją nutraukus, išmokos apmokestinimas priklauso nuo sutarties trukmės, išmokos gavėjo amžiaus, to, ar įmokoms buvo taikytos mokesčių lengvatos ir kokia išmokos dalis viršija sumokėtas įmokas; tai detaliai aiškinama GPMĮ komentaruose ir Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimuose. Praktinė pasekmė paprasta: tai, kad sumą vadiname „draudimo išmoka“, dar nereiškia, kad ji visais atvejais vienodai apmokestinama – reikia vertinti konkrečią draudimo rūšį ir situaciją.
Kasdienėje praktikoje, pildant prašymą draudikui ar ginčo atveju kreipiantis į Lietuvos banką, vartotojų teisių institucijas ar teismą, rekomenduojama rašyti būtent „prašu išmokėti draudimo išmoką“, „nesutinku su draudimo išmokos dydžiu“, „prašau perskaičiuoti draudimo išmoką“. Taip jūs remiatės ta pačia sąvoka, kuri vartojama Draudimo įstatyme ir draudimo bendrovių taisyklėse, todėl mažesnė tikimybė, kad kils nesusipratimų dėl to, apie kokius konkrečiai pinigus kalbate. Teismų praktikoje ir Lietuvos banko nagrinėjamose vartotojų ir draudikų ginčų bylose taip pat nuosekliai vartojamas terminas „draudimo išmoka“, sprendžiant klausimus dėl jos apskaičiavimo, sumažinimo arba atsisakymo ją mokėti.
Apibendrinant, gaunami draudimo pinigai teisiškai vadinami draudimo išmoka. Būtent šiuo terminu apibūdinama suma, kurią draudimo bendrovė privalo sumokėti įvykus draudžiamajam įvykiui arba kitais draudimo sutartyje nustatytais atvejais. Kiti žodžiai – „kompensacija“, „nuostolių atlyginimas“, „išperkamoji suma“ – gali būti vartojami konkrečiuose kontekstuose, bet tai tik papildomi paaiškinimai ar specialūs atvejai, o pagrindinis ir tiksliausias atsakymas į klausimą „Kaip vadinasi gaunami draudimo pinigai?“ yra vienas: tai yra draudimo išmoka.